Naujajame Testamente Jėzus verkia 3 kartus, būtent tada ir prasmė

į Naujasis Testamentas Jėzus verkia tik tris kartus.

JĖZUS KRIEČIA PASIŪRĖJUSIŲ JŲ MĖGSTAMĄ RŪGŠTĮ

32 Todėl Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, matydama jį metė jam prie kojų ir tarė: "Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs!" 33 Kai Jėzus pamatė ją verkiant, o kartu su ja atėję žydai verkė, jis buvo labai sujaudintas, sunerimęs ir tarė: 34 “Kur tu jį padėjai?”. Jie jam pasakė: "Viešpatie, ateik ir pažiūrėk!" 35 Jėzus apsipylė ašaromis. 36 Tada žydai tarė: "Žiūrėk, kaip jis jį mylėjo!" (Jono 11: 32–26)

Šiame epizode Jėzus sujaudinamas išvydęs mylimus verkiančius ir išvydęs brangaus draugo Lozoriaus kapą. Tai turėtų mums priminti meilę, kurią Dievas jaučia mums, jo sūnums ir dukterims, ir kaip labai skaudu matyti, kaip mes kenčiame. Jėzus rodo tikrą atjautą ir kenčia su savo draugais, verkdamas matydamas tokią sunkią sceną. Tačiau tamsoje yra šviesa, o Jėzus, prikeldamas Lozorių iš numirusių, skausmo ašaras paverčia džiaugsmo ašaromis.

JĖZUS ŠAUKIA, KAD PAMATO ŽMOGAUSYBĖS NUODĖMES

34 „Jeruzalė, Jeruzalė, kurie žudo pranašus ir užmėtė akmenimis tuos, kurie pas tave siunčiami, kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus kaip vištą, kurios peras buvo po sparnais, ir tu nenorėjai! (Luko 13:34)

41 Būdamas šalia, matydamas miestą, jis verkė, sakydamas: 42 „Jei ir tu šiandien suprastum ramybės kelią. Bet dabar tai buvo paslėpta nuo jūsų akių. (Luko 19: 41–42)

Jėzus pamato Jeruzalės miestą ir verkia. Taip yra todėl, kad jis mato praeities ir ateities nuodėmes ir tai suskausto jam širdį. Kaip mylintis tėvas, Dievas nekenčia matydamas, kaip mes atsukame Jam nugarą, ir labai nori mus laikyti. Tačiau mes atmetame tą glėbį ir einame savo keliais. Mūsų nuodėmės verčia Jėzų verkti, tačiau gera žinia yra ta, kad Jėzus visada yra mus pasitinkantis ir tai daro išskėstomis rankomis.

JĖZUS PRIKLAUSA MALDYMAS SODE PRIEŠ JO NUKRIZIMĄ

Žemiškojo gyvenimo dienomis jis su garsiu verkimu ir ašaromis aukojo maldas ir maldas Dievui, kuris galėjo išgelbėti jį nuo mirties ir, visiškai jį apleidęs, buvo išklausytas. Nors jis buvo Sūnus, jis mokėsi paklusnumo iš to, ką kentėjo, ir, ištobulintas, tapo amžino išganymo priežastimi visiems, kurie jam paklūsta. (Hebrajams 5: 0)

Šiuo atveju ašaros yra susijusios su tikra malda, kurią girdi Dievas. Nors ne visada reikia verkti maldos metu, ji išryškina faktą, kad Dievas trokšta „susitraukusios širdies“. Jis nori, kad mūsų maldos būtų tai, kas mes esame, išraiška, o ne tik kažkas iš paviršiaus. Kitaip tariant, malda turėtų apimti visą mūsų esybę ir taip leisti Dievui patekti į kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą.