Šios dienos naujienos: Iš ko buvo pagamintas prisikėlęs Kristaus kūnas?

Trečią dieną po mirties Kristus šlovingai prisikėlė iš numirusių. Bet ar kada susimąstėte, kas yra prisikėlęs Kristaus kūnas? Tai ne netikėjimas, o nepalenkiamas, vaikiškas pasitikėjimas, kad prisikėlęs Kristaus kūnas buvo tikras, ne vaizduotės vaisius, ne nukrypimas, ne vaiduoklis, o iš tikrųjų ten, vaikštant, kalbant, valgant, pasirodant, ir išnykti tarp mokinių tiksliai taip, kaip Kristus ketino. Šventieji ir Bažnyčia davė mums nurodymus, kurie yra tokie pat svarbūs tiek šiuolaikiniam mokslui, tiek senovėje.

Prisikėlęs kūnas yra tikras
Prisikėlusio kūno tikrovė yra pagrindinė krikščionybės tiesa. Vienuoliktasis Toledo sinodas (675 m. po Kr.) teigė, kad Kristus patyrė „tikrąją mirtį kūne“ (veram carnis mortem) ir buvo atkurtas savo galia (57).

Kai kurie manė, kad nuo tada, kai Kristus pasirodė pro uždaras duris savo mokiniams (Jono 20:26), išnyko jų akyse (Lk 24:31) ir pasirodė įvairiais pavidalais (Morkaus 16:12), todėl jo kūnas buvo tik atvaizdas. . Tačiau pats Kristus atkreipė dėmesį į šiuos prieštaravimus. Kai Kristus pasirodė mokiniams ir jie manė, kad mato dvasią, jis liepė jiems „tvarkyti ir pamatyti“ jo kūną (Lk 24:37-40). Tai buvo ne tik pastebima mokiniams, bet ir apčiuopiama bei gyva. Moksliškai kalbant, nėra stipresnio kažkieno egzistavimo įrodymo, nei galimybė paliesti žmogų ir stebėti jį gyvai.

Štai kodėl teologas Ludwigas Ottas pažymi, kad Kristaus prisikėlimas laikomas stipriausiu Kristaus mokymo (Katalikų dogmos pagrindų) tiesos įrodymu. Kaip sako šventasis Paulius: „Jei Kristus neprikeltas, tai mūsų skelbimas yra bergždžias, o jūsų tikėjimas tuščias“ (1 Korintiečiams 15:10). Krikščionybė nėra tiesa, jei Kristaus kūno prisikėlimas buvo tik regimas.

Prisikėlęs kūnas šlovinamas
Šventasis Tomas Akvinietis šią mintį nagrinėja Summa Theologi ae (III dalis, 54 klausimas). Kristaus kūnas, nors ir buvo tikras, buvo „pašlovintas“ (t. y. pašlovintas). Šventasis Tomas cituoja šv. Grigaliaus žodžius, kad „Kristaus kūnas po prisikėlimo yra tos pačios prigimties, bet kitokios šlovės“ (III, 54, 2 straipsnis). Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pašlovintas kūnas vis dar yra kūnas, bet nėra korupcijos objektas.

Kaip sakytume šiuolaikine moksline terminija, pašlovintas kūnas nepavaldus fizikos ir chemijos jėgoms ir dėsniams. Žmonių kūnai, sudaryti iš periodinės lentelės elementų, priklauso racionalioms sieloms. Nors mūsų intelekto galios ir leidžia mums kontroliuoti, ką daro mūsų kūnas – galime šypsotis, mojuoti, dėvėti mėgstamą spalvą ar skaityti knygą – mūsų kūnai vis tiek priklauso nuo natūralios tvarkos. Pavyzdžiui, visi pasaulio norai negali panaikinti mūsų raukšlių ar priversti mūsų kūdikius augti. Taip pat nešlovintas kūnas negali išvengti mirties. Kūnai yra labai organizuotos fizinės sistemos ir, kaip ir visos fizinės sistemos, vadovaujasi entalpijos ir entropijos dėsniais. Jiems reikia energijos, kad išliktų gyvi, antraip jie sunyksta, žygiuodami kartu su visa visata netvarkos link.

Ne taip su šlovintais kūnais. Nors negalime paimti pašlovinto kūno mėginių į laboratoriją, kad galėtume atlikti elementų analizę, galime pagrįsti šį klausimą. Šv. Tomas teigia, kad visi pašlovinti kūnai vis dar susideda iš elementų (sup, 82). Akivaizdu, kad tai buvo priešperiodinės lentelės dienomis, bet vis dėlto elementas reiškia materiją ir energiją. Šv. Tomas klausia, ar elementai, sudarantys kūną, išlieka tie patys? Ar jie daro tą patį? Kaip jie iš tikrųjų gali išlikti ta pačia substancija, jei elgiasi ne pagal savo prigimtį? Šventasis Tomas daro išvadą, kad materija išlieka, išlaiko savo savybes, bet vis labiau tobulėja.

Nes jie sako, kad todėl elementai liks kaip substancija, tačiau iš jų bus atimtos aktyvios ir pasyvios savybės. Bet atrodo, kad tai netiesa: juk aktyviosios ir pasyviosios savybės priklauso stichijų tobulumui, todėl, jei stichijos būtų atkurtos be jų prisikeliančio žmogaus kūne, jos būtų mažiau tobulos nei dabar. ( sup, 82, 1 )

Tas pats principas, kuris sukuria elementus ir kūnų formas, yra tas pats principas, kuris juos tobulina, tai yra Dievas.. Prasminga, kad jei tikri kūnai yra sudaryti iš elementų, tai ir pašlovinti kūnai. Gali būti, kad elektronų ir visų kitų subatominių dalelių pašlovintuose kūnuose nebevaldo laisvoji energija, energija, kurią termodinaminė sistema turi darbui, varomoji stabilumo jėga, paaiškinanti, kodėl atomai ir molekulės organizuoja, kaip tai padaryti. Prisikėlusiame Kristaus kūne elementai būtų pavaldūs Kristaus galiai, „tai Žodžio, kuris turi būti susijęs tik su Dievo esme“ (Toledo sinodas, 43). Tai atitinka švento Jono evangeliją: „Pradžioje buvo Žodis. . . . Visi daiktai buvo pagaminti jo paties. . . . Jame buvo gyvenimas“ (Jono 1:1-4).

Visa kūrinija yra Dievo užvaldyta, užtenka pasakyti, kad pašlovintas kūnas turi gyvų galių, kurių neturi nešlovintas kūnas. Šlovinti kūnai yra nepaperkami (nepajėgūs irti) ir neįveikiami (nepajėgūs kentėti). Jie stipresni Kūrybos hierarchijoje, sako šv. Tomas, „stipriausias nėra pasyvus silpniausiojo atžvilgiu“ (sup, 82, 1). Su šv. Tomu galime daryti išvadą, kad elementai išlaiko savo savybes, bet yra tobulinami aukštesniajame įstatyme. Šlovinti kūnai ir viskas, kas juose yra, bus „tobulai pavaldūs racionaliai sielai, net jei siela tobulai pavaldi Dievui“ (sup, 82, 1).

Tikėjimas, mokslas ir viltis yra vieningi
Atkreipkite dėmesį, kad kai patvirtiname Viešpaties prisikėlimą, sujungiame tikėjimą, mokslą ir viltį. Gamtos ir antgamtinės sferos kyla iš Dievo, ir viskas yra pavaldi dieviškajai apvaizdai. Stebuklai, šlovinimas ir prisikėlimas nepažeidžia fizikos įstatymų. Šie įvykiai turi tą pačią formalią priežastį, dėl kurios uolienos krenta į žemę, tačiau jie yra už fizikos ribų.

Prisikėlimas užbaigė atpirkimo darbą, o pašlovintas Kristaus kūnas yra pašlovintų šventųjų kūnų pavyzdys. Kad ir ką savo gyvenime kenčiame, bijome ar išgyvename, Velykų pažadas yra vienybės su Kristumi viltis danguje.

Šventasis Paulius atvirai kalba apie šią viltį. Jis sako romėnams, kad mes esame bendraįpėdiniai su Kristumi.

Tačiau jei kenčiame su juo, galime su juo būti pašlovinti. Nes manau, kad šių laikų kančios nevertos lyginti su būsima šlove, kuri bus atskleista mumyse. (Rom. 8:18–19, Douai-Rheims Biblija)

Kolosiečiams jis sako, kad Kristus yra mūsų gyvenimas: „Kai pasirodys Kristus, kuris yra mūsų gyvenimas, kartu su juo pasirodysite ir jūs šlovėje“ (Kol. 3).

Jis patikina korintiečius pažadu: „Tai, kas mirtinga, gali būti praryta gyvybės. Dabar tas, kuris mus tam sukūrė, yra Dievas, davęs mums Dvasios pažadą“ (2 Kor 5, 4–5, Douai-Rheims Bible).

Ir jis mums sako. Kristus yra mūsų gyvenimas anapus kančios ir mirties. Kai kūrinija yra išpirkta, išlaisvinta nuo korupcijos tironijos iki kiekvienos periodinės lentelės dalelės, galime tikėtis tapti tuo, kuo buvome sukurti. Aleliuja, jis prisikėlė.