„Oblatio vitae“ - popiežiaus Pranciškaus įsteigtas naujas šventumas

„Oblatio vitae“ naujas šventumas: popiežius Pranciškus Katalikų Bažnyčioje sukūrė naują beatifikacijos kategoriją - lygį žemiau šventumo: tuos, kurie atiduoda gyvybę už kitus. Tai vadinama „oblatio vitae“, „gyvenimo auka“ kito žmogaus gerovei.

Kankiniai, speciali šventųjų kategorija, taip pat siūlo savo gyvenimą, tačiau jie tai daro dėl savo „krikščioniško tikėjimo“. Taigi popiežiaus sprendimas kelia klausimą: ar keičiasi katalikų šventumo samprata?

Kas yra „šventasis“?


Daugelis žmonių vartoja žodį „šventas“ tam, kuris yra išskirtinai geras ar „šventas“. Tačiau katalikų bažnyčioje „šventasis“ turi konkretesnę prasmę: tas, kuris gyveno „didvyriškos dorybės“ gyvenime. Šis apibrėžimas apima keturias „kardinalias“ dorybes: atsargumą, santūrumą, tvirtumą ir teisingumą; taip pat „teologinės dorybės“: tikėjimas, viltis ir meilė. Šventasis šias savybes demonstruoja nuosekliai ir išskirtinai.

Kai popiežius ką nors paskelbia šventuoju - o tai gali įvykti tik po mirties - visame pasaulyje katalikams leidžiama viešai atsiduoti šventajam, vadinamam „cultus“.

Kas yra „šventasis“?


Katalikų bažnyčioje šventojo pavadinimo procesas vadinamas „kanonizacija“, žodis „kanonas“, kuris reiškia autoritetingą sąrašą. Žmonės, vadinami „šventaisiais“, „kanone“ yra įrašyti į šventuosius ir turi ypatingą dieną, vadinamą „švente“, katalikų kalendoriuje. Maždaug prieš maždaug XNUMX metų šventuosius paskyrė vietos vyskupas. Pavyzdžiui, šventasis apaštalas Petras ir Airijos Šv. Patrikas buvo laikomi „šventaisiais“ dar prieš nustatant oficialias procedūras. Tačiau popiežiui padidinus savo galią, ji reikalavo išimtinės valdžios paskirti šventąjį.

„Oblatio vitae“ - naujos rūšies šventasis?


Atsižvelgiant į šią sudėtingą katalikų šventumo istoriją, teisinga paklausti, ar popiežius Pranciškus daro kažką naujo. Popiežiaus pareiškimas aiškiai parodo, kad tie, kurie atiduoda gyvybę už kitus, turėtų parodyti dorybę „bent jau kaip įmanoma įprastai“ visam gyvenimui. Tai reiškia, kad kažkas gali tapti „palaimintuoju“ ne tik gyvendamas didvyrišką dorybę, bet ir atlikdamas vieną didvyrišką aukos aktą.

Toks didvyriškumas gali apimti mirtį bandant išgelbėti skęstantį ar prarandantį gyvybę bandant išgelbėti šeimą nuo degančio pastato. Po mirties vis dar reikalingas tik vienas stebuklas beatifikacija. Dabar šventieji gali būti žmonės, kurie gyvena gana įprastą gyvenimą iki nepaprasto aukščiausio pasiaukojimo laiko. Mano, kaip katalikų religijos tyrinėtojo, požiūriu, tai yra katalikų šventumo supratimo išplėtimas ir dar vienas žingsnis link popiežiaus Pranciškaus, dėl kurio popiežius ir Katalikų Bažnyčia tampa aktualesni paprastų katalikų patirčiai.