Nes tiek daug žmonių nenori tikėti prisikėlimu

Jei Jėzus Kristus mirė ir atgijo, tai mūsų šiuolaikinė pasaulietinė pasaulėžiūra yra klaidinga.

„Jei dabar skelbiamas Kristus, kad jis prisikelia iš numirusių, kaip kai kurie iš jūsų sako, kad nėra mirusiųjų prisikėlimo? Bet jei nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai Kristus neprisikėlė. O jei Kristus neprisikėlė, tai mūsų skelbimas yra bergždžias, o jūsų tikėjimas taip pat bergždžias“. (1 Korintiečiams 15:12-14)

Šie šventojo Pauliaus žodžiai jo pirmame laiške Korinto bažnyčiai yra tiesioginiai. Jei Kristus fiziškai neprisikėlė iš numirusių, tai mūsų religija yra bergždžia. Jis turėjo omenyje ne „tuštybę“ perdėtai didžiuotis savo išvaizda, o tuštybę Ekleziasto pamokslininko prasme: „Tuštybių tuštybė; viskas tuštybė. “

Šventasis Paulius mums sako, kad jei prisikėlimas nėra tiesioginis, tai mes tiesiogine prasme švaistome laiką su krikščionybe. Jo nedomina socialinė religijos kaip „tikinčiųjų bendruomenės“ funkcija, net jei ji „suartina žmones“ ar „suteikia žmonėms tikslą“ ar bet kokia kita subjektyvi geros savijautos teologija. Jis kalba apie objektyvią tiesą ir liepia nešvaistyti laiko.

Tačiau šiuolaikinis pasaulis turi sunkumų su prisikėlimu ir apskritai su stebuklais ir viskuo, kas antgamtiška. Mažiausiai nuo XIX amžiaus (o gal nuo tada, kai palikome Edeną) Vakarų protas ypač ėmėsi apaštalų skelbto Tikėjimo demitologizavimo kampanijos. Skaitome savo Biblijas kaip geri psichologai, bandydami iš istorijų išgauti etinės ar gyvenimiškos išminties, tačiau rimtai nežiūrėdami į taip aiškiai skelbiamus stebuklus.

Mes, modernūs ir rafinuoti žmonės, žinome geriau nei mūsų protėviai. Esame apsišvietę, moksliški, racionalūs – ne kaip tie žmonės senovėje, kurie tikėjo tuo, ką jiems skelbė pamokslininkai. Žinoma, tai juokinga istorijos, mūsų istorijos ir mūsų protėvių karikatūra. Mes, šiuolaikiniai, niekuo nesiskiriame nuo niūrių paauglių, kurie mano, kad žino geriau nei mūsų tėvai ir seneliai, ir mano, kad viskas, kuo jie tikėjo ir ką vertino, turi būti atmesta.

Tačiau, taip sakant, atiduodami velniui jo prideramą, galime nuoširdžiai savęs paklausti: kodėl mes nenorime tikėti prisikėlimu? Kas mums ypač kelia nerimą šioje doktrinoje? Kodėl tiek daug šiuolaikinių „teologų“ padarė sau karjerą, aiškindami Prisikėlimą kaip ką nors kitą, nei akivaizdžiai moko Naujasis Testamentas – būtent mirusio žmogaus atgimimą? (Tikroji graikiška frazė Naujajame Testamente – anastasis ton nekron – pažodžiui reiškia „stovintis lavonas“.)

Pirmiausia, gana nepavojingai, akivaizdu, kad prisikėlimo doktrina yra keista. Dar niekada nematėme mirusio žmogaus, kylančio iš kapo, todėl nieko keisto, kad jaučiame pasipriešinimą patikėdami šia gera žinia. Paties Jėzaus karta – ir kiekviena karta nuo to laiko – buvo tokioje pat netikėjimo pozicijoje dėl stulbinančio paskelbimo apie stovintį lavoną.

Senasis Aristotelis („žinančiųjų mokytojas“) mus moko, kad pirmiausia mokomės per tiesioginį jutiminį patyrimą, o paskui iš pasikartojančių jutimo patirčių mūsų protas išgauna sąvokas, kurias vėliau suprantame intelektualiai. Mes žinome, kas yra gyvenimas, nes matėme daug gyvų dalykų. Ir mes žinome, kas yra mirtis, nes matėme daug mirusių dalykų. Ir mes žinome, kad gyvi daiktai miršta, bet negyvi dalykai nebeatgyja, nes mes matėme, kad viskas vyksta tokia tvarka.

Mes taip pat mėgstame gyvenimą ir nemėgstame mirties. Sveiki organizmai turi sveiką savisaugos instinktą ir sveiką priešiškumą viskam, kas kelia grėsmę jų tolesniam gyvenimui. Žmonės, turėdami savo racionalumą ir gebėjimą numatyti ateitį, žino ir bijo savo mirtingumo, o mes žinome ir bijome mirtingumo tų, kuriuos mylime. Paprasčiau tariant, mirtis yra baisi. Tai gali sugadinti visą jūsų dieną (ar dešimtmetį), kai miršta jūsų mylimas žmogus. Mes nekenčiame mirties, ir teisingai.

Kuriame įvairiausias istorijas, kad paguostume save. Didžiąją mūsų intelektualinės istorijos dalį tam tikra prasme galima perskaityti kaip mirties racionalizavimo istoriją. Nuo senovės budizmo ir stoicizmo iki šiuolaikinio materializmo mes bandėme paaiškinti sau gyvenimą taip, kad mirtis būtų mažiau mirtina arba bent jau atrodytų ne tokia mirtina. Skausmas per daug nepakeliamas. Turime tai paaiškinti. Bet galbūt mes esame išmintingesni nei mūsų pačių filosofija. Galbūt mūsų skausmas ką nors pasakoja apie tikrąją būties prigimtį. Bet gal ir ne. Galbūt mes esame tik išsivystę organizmai, kurie natūraliai nori išgyventi ir todėl nekenčia mirties. Tai keista paguodos rūšis, bet taip pat ir heroinas, ir daugelis iš mūsų mano, kad tai taip pat gera idėja.

Dabar čia yra problema. Jei Jėzus Kristus mirė ir atgijo, tai mūsų šiuolaikinė, pasaulietinė pasaulėžiūra yra klaidinga. Taip turi būti, nes joje negali tilpti Prisikėlimo faktas. Teorijos nesugebėjimas pritaikyti naujus duomenis yra klaidos požymis. Taigi, jei šventasis Paulius teisus, tai mes klystame. Tai gali būti baisiau nei mirtis.

Bet blogėja. Nes jei Kristus grįžo iš numirusių, tai rodo ne tik tai, kad mes klystame, bet ir jis teisus. Prisikėlimas dėl savo keistumo reiškia, kad turime vėl pažvelgti į Jėzų, vėl klausytis jo žodžių ir vėl išgirsti jo priekaištą prieš mus: būkite tobuli. Mylėk savo artimą. Atleiskite besąlygiškai. Būk šventasis.

Mes žinome, ką jis pasakė. Mes žinome savo žygio įsakymus. Mes ne tik norime paklusti. Mes norime daryti tai, ką norime, kada ir kaip norime. Esame visiškai šiuolaikiški savo pasirinkimų stabmeldystėje. Jei Jėzus tikrai prisikėlė iš numirusių, tada giliai žinome, kad turime daug pastangų ir daug atgailaujame. Ir tai gali būti dar baisiau nei klysti. Taigi, mes nenorime tikėti prisikėlimu.