Kodėl krikščionys garbina sekmadieniais?

Daugelis krikščionių ir nekrikščionių susimąstė, kodėl ir kada buvo nuspręsta, kad sekmadienis bus skirtas Kristui, o ne šeštadieniui arba septintajai savaitės dienai. Juk Biblijos laikais žydų paprotys buvo ir yra tebevyksta šabo dieną. Pažiūrėsime, kodėl šabo nebesilaiko dauguma krikščionių bažnyčių, ir bandysime atsakyti į klausimą „Kodėl krikščionys garbina sekmadienį?“

Šeštadienio garbinimas
Apaštalų darbų knygoje yra daug nuorodų apie ankstyvosios krikščionių bažnyčios ir šabo (šeštadienio) susitikimą melstis ir studijuoti šventraščius. Štai keletas pavyzdžių:

Apd 13: 13-14
Paulius ir jo palydovai ... Šeštadienį jie nuėjo į sinagogą pamaldų.
(NLT)

Apd 16:13
Šeštadieniais mes šiek tiek išėjome iš miesto į upės krantą, kur manėme, kad žmonės susitiks melstis ...
(NLT)

Apaštalų darbai 17: 2
Kaip Paulius buvo įpratęs, jis nuėjo į sinagogos tarnybą ir tris sabatus iš eilės naudojo Raštus, norėdamas pasvarstyti su žmonėmis.
(NLT)

Sekmadienio pamaldos
Tačiau kai kurie krikščionys mano, kad ankstyvoji bažnyčia pradėjo susirinkti sekmadienį iškart po to, kai Kristus prisikėlė iš numirusių, pagerbdamas Viešpaties prisikėlimą, kuris įvyko sekmadienį arba pirmąją savaitės dieną. Šioje eilutėje Paulius liepia bažnyčioms susitikti pirmą savaitės dieną (sekmadienį) ir pasiūlyti:

1 Korintiečiams 16: 1-2
Dabar apie derlių Dievo žmonėms: darykite tai, ką liepiau bažnyčioms Galatijoje. Kiekvienos savaitės pirmą dieną kiekvienas iš jūsų turėtumėte atidėti pinigų sumą, atitinkančią jūsų pajamas, jas sutaupyti, kad man atvykus jos nereikėtų gryninti.
(VIN)

Kai Paulius susitiko su Troa tikinčiaisiais garbinti ir švęsti bendrystę, jie susirinko pirmąją savaitės dieną:

Apaštalų darbai 20: 7
Pirmąją savaitės dieną susirinkome laužyti duonos. Paulius kalbėjo su žmonėmis ir, norėdamas išvykti kitą dieną, kalbėjo iki vidurnakčio.
(VIN)

Kai kurie mano, kad perėjimas iš šeštadienio į sekmadienį prasidėjo netrukus po prisikėlimo, kiti pokyčius laiko laipsnišku progresavimu per visą istoriją.

Šiandien daugelis krikščioniškų tradicijų mano, kad sekmadienis yra krikščioniško sabato diena. Šią sampratą jie grindžia tokiomis eilutėmis kaip Marko 2: 27-28 ir Luko 6: 5, kuriose Jėzus teigia esąs „taip pat sabato Viešpats“, o tai reiškia, kad jis turi galią pakeisti sabatą kita diena. Krikščionių grupės, kurios sekmadienį laikosi šabo, mano, kad Viešpaties įsakymas nebuvo būdingas septintai dienai, o vieną dieną iš septynių darbo dienų. Pakeisdami sabatą į sekmadienį (tai, ką daugelis vadina „Viešpaties diena“), arba dieną, kai Viešpats yra prisikeltas, jie mano, kad tai simboliškai reiškia Kristaus priėmimą kaip Mesiją ir vis didesnį žydų palaiminimą bei atpirkimą. pasaulis .

Kitos tradicijos, pavyzdžiui, Septintosios dienos adventistai, vis dar laikosi šabo. Kadangi sabato pagerbimas buvo pradinių dešimties Dievo duotų įsakymų dalis, jie mano, kad tai yra nuolatinis ir privalomas įsakymas, kurio nereikėtų keisti.

Įdomu tai, kad Apd 2:46 mums pasakojama, kad nuo pat pradžių Jeruzalės bažnyčia kasdien susirinkdavo šventyklos kiemuose ir susitikdavo laužyti duonos privačiuose namuose.

Taigi, galbūt gali būti geresnis klausimas: ar krikščionys yra įpareigoti laikytis nustatytos šabo dienos? Manau, kad Naujajame Testamente mes gauname aiškų atsakymą į šį klausimą. Pažvelkime į tai, ką sako Biblija.

Asmeninė laisvė
Šios Romiečiams 14 rašomos eilutės rodo, kad yra asmeninė laisvė laikytis šventų dienų:

Romiečiams 14: 5–6
Panašiai vieni mano, kad viena diena yra šventesnė už kitą, o kiti mano, kad kiekviena diena yra ta pati. Kiekvienas iš jūsų turėtumėte būti visiškai įsitikinęs, kad bet kuri pasirinkta diena yra priimtina. Tie, kurie ypatingą dieną garbina Viešpatį, daro tai pagerbdami. Tie, kurie valgo bet kokį maistą, daro tai pagerbdami Viešpatį, nes jie dėkoja Dievui prieš valgydami. Tie, kurie atsisako valgyti tam tikrą maistą, taip pat nori įtikti Viešpačiui ir padėkoti Dievui.
(NLT)

Kolosiečiams skirtame 2 skyriuje krikščionims nurodoma nevertinti sabato dienų ir neleisti jų būti teisėjais:

Kolosiečiams 2: 16–17
Todėl neleiskite niekam vertinti jūsų pagal tai, ką valgote ar geriate, ar dėl religinės šventės, Jaunojo mėnulio šventės ar šeštadienio dienos. Tai yra ateinančių dalykų šešėlis; tikrovė vis dėlto randama Kristuje.
(VIN)

Galatiečiams 4 skyriuje Paulius yra susirūpinęs, kad krikščionys grįžta kaip teisinių „ypatingų“ dienų pamaldų vergai:

Galatams 4: 8–10
Taigi dabar, kai pažįsti Dievą (o gal turėčiau pasakyti, dabar, kai Dievas tave pažįsta), kodėl tu nori grįžti atgal ir vėl tapti silpnų ir nenaudingų šio pasaulio dvasinių principų vergu? Jūs bandote įgyti palankumą Dievui stebėdami tam tikras dienas ar mėnesius, metų laikus ar metus.
(NLT)

Remdamasis šiomis eilutėmis, matau, kad šis sabato klausimas yra panašus į dešimtinę. Kaip Kristaus pasekėjai, mes nebeturime teisinių įsipareigojimų, nes įstatymo reikalavimai buvo įvykdyti Jėzuje Kristuje. Viskas, ką turime ir kasdien gyvename, priklauso Viešpačiui. Mažiausiai ir kiek galime, mes laimingai duodame Dievui pirmąją savo pajamų dešimtąją dalį arba vieną dešimtinę, nes žinome, kad viskas, ką turime, priklauso jam. Ir ne už bet kokį priverstinį įsipareigojimą, bet su džiaugsmu, noriai, kiekvieną savaitę skiriame vieną dieną pagerbti Dievą, nes kiekviena diena tikrai priklauso jam!

Galiausiai, kaip mokoma Romiečiams 14, turėtume būti „visiškai įsitikinę“, kad bet kurią dieną mes pasirenkame, yra tinkama diena, kurią galime pasilikti kaip garbinimo dieną. Kaip perspėja Kolosiečiams 2, neturėtume teisti ar leisti niekam vertinti mūsų pasirinkimo.