Kodėl jie nevalgo mėsos gavėniose ir kiti klausimai

Gavėnios yra metas nutolti nuo nuodėmės ir gyventi labiau pagal Dievo valią ir planą. Atgailos praktika yra priemonė šiam tikslui pasiekti. Kaip ir sportininko dieta bei mankšta, malda, mirtis ir išmalda yra būdas katalikui sustiprėti tikėjime ir priartėti prie Jėzaus.

Didesnis dėmesys maldai gali apimti pastangas dažniau lankyti Mišias, kelionę į šventovę ar sprendimą geriau suvokti Dievo buvimą dienos metu. Atgailos praktika gali būti įvairių formų, tačiau dvi labiausiai paplitusios praktikos yra išmalda ir pasninkas.

Elgetavimas yra labdaros pratimas. Tai suteikia pinigų ar prekių vargšų poreikiams tenkinti. „Gavėnios ryžių dubenėlis“ yra populiarus būdas duoti išmaldą atsisakius kiekvieno patiekalo ir atidėliojant sutaupytus pinigus vargstantiems.

Atgailos praktikos pranašumų yra daug. Jie mums primena, kad esame nusidėjėliai, kuriems reikia Kristaus išgelbėjimo. Jie pareiškia, kad rimtai norime nugalėti savo nuodėmes. Jie priima mus aiškiau įsiklausyti į Dievą ir priimti Jo malonę. Jie nei išganymo negauna, nei renka „taškus“ į dangų; išgelbėjimas ir amžinasis gyvenimas yra Dievo dovanos tiems, kurie tiki ir eina jo keliais. Atgailos veiksmai, jei jie atliekami meilės dvasia, padeda mums priartėti prie Dievo.

Pasninkas susilaiko nuo kažko gero ir teisėto, siekdamas kažko geresnio ir svarbesnio. Visų pirma pasninkas paprastai reiškia maisto ar gėrimo nurijimo apribojimą. Žmogus bijo tam tikru būdu susitapatinti su Jėzaus kančiomis.

Pasninkas taip pat skelbia mūsų priklausomybę nuo Dievo nuo visų dalykų. Badavimas kartu su malda ir kitomis mirtingumo formomis, pasninkas yra pagalba maldai ir būdas atverti savo širdį ir protą Dievo buvimui ir malonei.

Pasninkas visada buvo gavėnios atsidavimo rutinos dalis. Iš pradžių įstatymų numatytas pasninkas ribojo maisto vartojimą iki vieno patiekalo per dieną gavėnios dienomis. Be to, buvo draudžiama mėsa ir mėsos šalutiniai produktai, tokie kaip kiaušiniai, pienas ir sūris.

Blynų ar spurgų valgymas Užgavėnių antradienį (dieną prieš Pelenų trečiadienį, paprastai žinomą kaip „Užgavėnių antradienis“) susiformavo todėl, kad tai buvo paskutinė gavėnios proga paragauti su pienu ir sviestu gaminamų patiekalų. Šis pasninkas taip pat paaiškina Velykų kiaušinių tradicijos kilmę. Po gavėnios be kiaušinių ypač geri buvo tie, kurie mėgavosi Velykomis! Be abejo, pašalpos buvo skiriamos kenčiantiems nuo fizinių negalavimų ar kitų fizinių trūkumų, kurie negali visavertiškai dalyvauti šiame pasninko metu.

Laikui bėgant ši Bažnyčios disciplina buvo sušvelninta. Paskirtas greitasis laikas yra apriboti maisto vartojimą iki vieno pagrindinio valgymo ir dviejų mažų patiekalų per dieną, valgant nevalgius. Šiandien pasninkas reikalingas tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį.

Reguliuojami pasninko reikalavimai buvo panaikinti, kad tikintiesiems būtų suteikta didesnė laisvė atliekant reikšmingą asmens mirtį. Šventasis Jonas Chrysostomas pabrėžė, kad tikras pasninkas nėra tik susilaikymas nuo maisto, bet ir nuo nuodėmės. Taigi gavėnios įkeitimai, tokie kaip pasninkas, turi sustiprinti kataliką, kad būtų išvengta nuodėmės.

Bažnyčia ir toliau prašo pasninko ir kitų mirties atvejų. Tačiau Bažnyčia taip pat ragina žmones pasirinkti praktikas, kurios jiems atrodo reikšmingos ir naudingos.

Ypatinga pasninko forma penktadienį susilaikoma nuo mėsos. Nors kažkada to reikėjo visiems metų penktadieniams, dabar to reikalaujama tik gavėniomis penktadieniais. Akivaizdus klausimas yra „kodėl tada leidžiama valgyti žuvį?“ Remiantis tuo metu galiojusiu apibrėžimu, „kūnas“ buvo šiltakraujų būtybių kūnas. Šaltojo kraujo būtybės, tokios kaip žuvys, vėžliai ir krabai, nebuvo įtrauktos, nes yra šaltakraujiškos. Todėl žuvis abstinencijos laikais tapo „mėsos“ alternatyva.

Kita įprasta gavėnios praktika yra melstis kryžiaus stotyse. Nuo seniausių laikų tikintieji prisiminė ir lankė Jeruzalės vietas, susijusias su Kristaus kančia ir mirtimi. Populiarus atsidavimas buvo „vaikščioti kančia su Jėzumi“ einant tuo pačiu keliu, kurį Jėzus nuėjo siekdamas Kalvarijos. Asmuo sustojo reikšmingose ​​vietose, kad praleistų laiką maldai ir apmąstymams.

Akivaizdu, kad visiems nebuvo įmanoma išvykti į Jeruzalę pėsčiomis Jėzaus laipteliais, todėl viduramžiais vietinėse bažnyčiose atsirado praktika įsteigti šias Jėzaus kančios „stotis“. Atskiros stotys atspindi konkrečią sceną ar įvykį nuo to pėsčiomis iki Kalvarijos. Taigi tikintieji šį vietinį ėjimą galėjo panaudoti kaip maldos ir meditacijos priemonę Jėzaus kančiai.

Iš pradžių meditacijos stotelių skaičius ir temos kiekvienoje stotyje labai skyrėsi. Iki septyniolikto amžiaus stočių skaičius buvo nustatytas keturiolika, o atsidavimas išplito visoje krikščionybėje.

Kryžiaus stotis gali būti padaryta bet kuriuo metu. Paprastai asmuo lankosi bažnyčioje ir eina iš vienos stoties į kitą, kiekvienoje vietoje sustodamas maldai ir meditacijai tam tikrais Kristaus kančios aspektais. Pasiaukojimas turi ypatingą reikšmę gavėnioje, nes tikintieji tikisi Kristaus kančios šventimo Šventosios savaitės metu. Taigi gavėnioje daugelis bažnyčių rengia bendras Kryžiaus stočių šventes, paprastai švenčiamas penktadienį.

Kristus įsakė kiekvienam mokiniui „paimti savo kryžių ir sekti paskui jį“ (Mato 16:24). Kryžiaus stotys, kaip ir visas gavėnios sezonas, leidžia tikinčiajam tai padaryti pažodžiui, stengiantis būti aistringiau susivienijusiems su Kristumi.