Nes aš noriu būti Cloased vienuolė

Aš atvirkščiai esu naujokas: šį mėnesį įžengiu į trapistų vienuolyną. Tai nėra kažkas, apie ką katalikai girdi per dažnai, nors pašaukimai vienuolių bendruomenėms nemažėjo taip drastiškai kaip aktyvios bendruomenės. Manau, kad rašau dabar, prieš patekdamas į vienuolyną, nes kai kandidatas patenka į tašką ir prašo leidimo įvažiuoti, jis tikisi niekada neišeiti. Taigi norėčiau pasveikinti pasaulį.

Nesupraskite manęs neteisingai. Aš nebėgu nuo pasaulio, nes nekenčiu pasaulio ir visko, kas jame yra. Priešingai, pasaulis man buvo labai geras. Puikiai užaugau, turėjau laimingą ir nerūpestingą vaikystę, o kitoje epochoje galėjau būti tikras naujokas.

Vidurinės mokyklos metu kreipiausi dėl priėmimo į Harvardo, Jeilio, Prinstono ir dar keturis geriausius šalies universitetus ir tikėjausi patekti į visus juos. Aš tai padariau. Nuėjau į Jeilą. Mane priskyrė geriausiems ir ryškiausiems. Kažko vis dar trūko.

Tai kažkas buvo tikėjimas. Aš buvau tapęs krikščioniu vasarą prieš vyresniuosius vidurinės mokyklos metus, bet tik vyresniaisiais kolegijos metais pagaliau grįžau namo į Katalikų bažnyčią. Aš buvau patvirtintas Romos kataliku per savo 21-ąjį gimtadienį, kuris iškrito ketvirtąjį Velykų sekmadienį, 1978 m.

Mano noras būti kontempliatoriumi, kuris pastaruosius dvejus metus nuolat gilėjo, matau to paties pašaukimo tęsinį: būti Jėzaus pasekėju, būti tik Dievu ir leisti jam daryti su manimi, kaip jis nori. Pašaukia pats Viešpats.

Kodėl aš tiesiog taip padariau: ar aš patvirtinau savo sėkmės liudijimą pasaulyje, kurį palieku? Manau, kad dėl tos pačios priežasties šv. Paulius giriasi laiške filipiečiams:

Tie dalykai, kuriuos aš laikiau įgyjančiais, Kristaus šviesoje iš naujo nevertinau kaip praradimo. Aš supratau viską kaip praradimą, atsižvelgiant į aukštesnį mano Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimą. Dėl jo aš viską praradau; Aš atsižvelgiau į visas šiukšles, kad Kristus galėtų būti mano turtas ir aš galėčiau būti jame “. (3: 7–9)

Tie, kurie mano, kad kiekvienas, turintis protingą intelekto kiekį, gali nenorėti įeiti į vienuolyną, turėtų pagalvoti dar kartą. Noriu ne taip bėgti iš pasaulio, kiek noriu bėgti kažko kito link. Su Pauliumi įsitikinau, kad svarbus yra tik Jėzus Kristus. Nieko kito nesvarbu.

Taigi dar kartą kreipiausi dėl priėmimo į kitokio tipo įstaigą. Aš tai padariau tikėdamas, kad nieko daugiau negaliu padaryti. Aš matau tikrovę mirties ir prisikėlimo, nuodėmės ir atleidimo prasme - ir man vienuolinis gyvenimas geriau ta evangelija gyvena.

Aš egzistuoju tam, kad pažinčiau, myliu ir tarnauju Dievui. Skurdas, skaistumas ir paklusnumas yra teigiami pasirinkimai, o ne paprasti įžadai, kuriuos suteikia vienuolė. Gera gyventi paprastai, lygiuotis į vargšus, kaip tai darė Jėzus.Gerai taip mylėti Dievą, kad net jo nebuvimas yra geriau nei kito buvimas. Gerai išmokti atsisakyti net savo valios, ko gero, jie laikosi labiausiai, kaip Jėzus padarė sode.

Dėl to vienuolinis gyvenimas atrodo labai pamaldus ir romantiškas. Nėra nieko romantiško, kai keliatės 3:15 val. Dėl budėjimų. Aš tai dariau savaitę atsitraukdamas ir galvojau, kaip aš galėčiau tai padaryti ateinančius 50 metų.

Atsisakius mėsos nėra nieko romantiško: man patinka „pepperoni“ pica ir „pancetta“. Nieko romantiško negaliu rašyti savo draugams ir žinoti, kad mano šeima yra leidžiama, bet penkias dienas per metus su manimi.

Bet visa tai yra vienišumo ir tylos, maldos ir atgailos gyvenimo dalis, ir aš to noriu. Ir ar tas gyvenimo būdas tikrai skiriasi nuo to, su kuo susiduria žmonės „realiame pasaulyje“?

Tėvai pabunda 3:15 val., Kad sušildytų butelį ar prižiūrėtų sergančius vaikus. Neturintys darbo saugumo negali sau leisti mėsos. Tie, kurių aplinkybės (nebūtinai tai turi būti mirtis), atitolina juos nuo šeimos ir draugų, žino, kad išsiskirti sunku. Viskas be pranašumo pasirodyti pamaldiems ir religingiems.

Galbūt Dievas tiesiog supakuoja žmogaus pašaukimus į skirtingas pakuotes.

Ir tai mano mintis. Tai nėra tiesiog atsiprašymas dėl mano (matyt, vienuoliško) pašaukimo. Skirtingai nei Thomasas Mertonas, Sent Paulius ar daugelis kitų garsių atsivertėlių, aš neturėjau didelių traumų, aklos atsivertimo patirties, radikalių gyvenimo būdo ar moralės pokyčių.

Tą dieną, kai atpažinau Jėzų kaip Viešpatį, sėdėjau ant uolos su vaizdu į tvenkinį. Norėdamas parodyti, kad Dievas išgirdo mano įsitikinimą savo sūnumi, pusiau tikėjausi griaustinio ir žaibo ant vandens. Jų nebuvo. Mano gyvenime buvo labai mažai perkūno ir žaibų.

Aš jau buvau geras vaikas. Ar tai turėtų būti taip nuostabu, kad aš siekiu didžiausio gėrio, paties Dievo? Krikščionys taip dažnai girdi tik apie nepaprastus, radikalius atsivertimus, apie šventųjų kraštutinumus. Tai paprastai atima verslą būti geru, sekti Jėzumi.

Bet Dievas veikia būtent per įprastą. Evangelija tikinčiuosius kviečia į nuolatinį atsivertimą (kaip sako trapistai, moralinį pokalbį). Paprastas atsivertimas. Atsivertimas į įprastą. Atsivertimas nepaisant ir dėl įprasto. Tikėjimo gyvenimas turi būti nugyventas žmogaus širdyje, kad ir kur tas žmogus būtų.

Kiekviena diena yra proga vėl pamatyti Dievą, pamatyti Dievą kituose ir labai žmogiškose (o kartais ir nereligingose) situacijose, kuriose atsiduria žmonės.

Būti krikščioniu reiškia pirmiausia būti žmogumi. Kaip sakė šventasis Irenėjus, „Gloria Dei vivens homo“, Dievo šlovė yra visiškai gyvas žmogus. Krikščionys neturėtų skirti daug laiko bandydami išsiaiškinti, ar „turi pašaukimą“, tarsi tai būtų recesyvinis genas ar kažkas, paslėpta už kairės ausies. Visi krikščionys turi pašaukimą: būti visiškai žmonija, būti visiškai gyvi.

Mėgaukitės gyvenimu, būkite žmonėmis, tikėkite ir tai atskleis Dievą bei Dievo šlovę, kurią bando padaryti visi vienuoliai ar vienuolės.

Mano įėjimo data yra gegužės 31 d., Apsilankymo, Jėzaus atvedimo kitiems šventė. Tame yra paradoksas, kad vakarėlyje, norėdamas išeiti už kitus, turėčiau patekti, regis, toli nuo kitų. Tačiau paradoksas yra tas, kad įžengęs į vienuolyną iš tikrųjų esu arčiau kitų dėl maldos galios paslapties. Kažkaip mano ir seserų trapistų malda atves Jėzų kitiems.

Kontempliatorius juk palieka pasaulį tik melstis dėl geresnio. Aš prašau jūsų maldų ir pažadu jums savo.