Tikėjimo tabletės Sausio 28 d. „Pavydas: šventvagystė prieš Dvasią“

Pavydas: šventvagystė prieš Dvasią
„Išvarykite demonus pas demonų kunigaikštį“ ... Tai yra iškrypėlių personažų ypatumas, pavydo dvasios vedamas kuo labiau užmerkti akis pagal kitų nuopelnus ir tada, kai juos įveikia įrodymų, jie nebegali niekinti, kad juos neteisingai pateikia. Taigi, kai minia džiaugiasi atsidavimu ir stebisi matydama Kristaus darbus, Rašto žinovai ir fariziejai užsimerkia prieš tai, ką jie žino, tiesa ar žemiau, kas puiku, arba neteisingai pateikdami tai, kas gera. Kartą, pavyzdžiui, apsimesdami, kad jo nepažįsta, jie daugelio nuostabių ženklų autoriui sako: „Kokį ženklą tada darote, kad mes matytume ir galėtume jumis patikėti?“. (Jn 6,30). Negalėdami įžūliai paneigti fakto, jie niekina jį piktybiškai, ... ir neteisingai pateikia tai sakydami: „Išvarykite demonus pas Beelzebulą, demonų kunigaikštį“.

Štai, mieli draugai, šventvagystė prieš Dvasią, siejanti tuos, kuriuos jis paėmė amžinos kaltės grandinėse. Nėra to, kad atgailaujantis žmogus atsisako visko atleisti, jei jis dirba vertus atsivertimo (Lk 3,8, 19,19). Tik tai, sutriuškintas dėl tokio piktumo svorio, jis neturi jėgų siekti tos vertos atgailos, kuri pritraukia atleidimą. ... Tas, kuris aiškiai suvokia savo brolyje Šventosios Dvasios malonę ir darbą, ... nebijo neteisingai pateikti ir apšmeižti bei įžūliai piktajai dvasiai priskirti tai, ką žino, kad priklauso Šventajai Dvasiai, yra apleistas. Malonės dvasia, kuriai jis daro šį nuoskaudą, o dabar užgožtas ir apakintas savo paties piktumo, nebepriima atgailos, kuri sulauks atleidimo. Kas iš tikrųjų yra rimčiau nei Dievo gėrio šmeižimas ... ir dieviškos didybės įžeidimas, norint diskredituoti žmogų iš pavydo brolio, kuriam įsakyta mylėti kaip mus pačius (Mt XNUMX, XNUMX)?