Kai Dievas tave nukreipia netikėta linkme

Tai, kas vyksta gyvenime, ne visada būna tvarkinga ar nuspėjama. Čia yra keletas idėjų, kaip rasti taiką tarp painiavos.

Netikėti posūkiai
Šį rytą ėjau šaligatviu, einančiu vakarinėje Centrinio parko pusėje, stebėdamasi jo geometrija: šešiakampius akmenis po kojomis ribojo plytelės, panašios į parketą, o šalia buvo tvarkinga akmeninė siena. Tik už sienos gulėjo pats parkas, kur mėlyname danguje susipynė subtilios plikų medžių šakos, o iš kukmedžio čiuptuvų atsirado netaisyklingas naminių žvirblių šniokštimas.

Kontrastas tarp tiesaus, tvarkingo, žmogaus sukurto šaligatvio ir susivėlusio, sūkuriuojančio gamtos gausos, esančios už jos ribų, paskatino mane galvoti apie skirtumus tarp Dievo ir žmogaus kūrinijos.

Pasaulyje yra begalė Dievo padarytų apskritimų pavyzdžių: mėnulis, bambos, vynuogės, vandens lašai ir gėlių centras. Trikampiai taip pat lengvai pastebimi. Yra kačiukų kačių nosys ir ausys, spygliuočiai, kalnų viršūnės, agavos lapai ir upių delta.

Bet kaip su ta žmogaus sukurta forma dažniausiai stačiakampiu? Aš ieškojau smegenyse natūralių atitikmenų ir, nors maniau ir maniau, kad turiu tik du: dantis ir druskos kristalus. Tai mane nustebino. Ar mes teikiame pirmenybę stačiakampiams vien dėl to, kad juos lengviau planuoti ir statyti trinkelėmis ir tiesiomis linijomis? O gal tai susiję su tuo, kaip žmonės linkę manyti, kad gyvenimas turėtų būti tiesinis? Aš nežinau.

Yra posakis, kad Dievas rašo tiesiai kreivomis eilutėmis. Žvelgdamas į medžio grožį žiemą, kai jo šakos, šakelės ir šakelės siekia dangų pagal iš pažiūros painų, bet akivaizdžiai suplanuotą modelį, galiu suvokti ką tai reiškia.

Dievo planas ne visada yra tvarkingas ir nuspėjamas taip, kaip aš noriu. Mano gyvenime yra posūkių, kurių negaliu nuspėti ar nuspėti. Tai nereiškia, kad išsišakojimas netikėtomis kryptimis yra neteisingas ar neteisingas. Tai reiškia tik tai, kad kiekvienoje naujoje vietoje, kur esu, turiu toliau augti, siekti rankos, gyventi už Viešpatį ir su juo.