Šiandien apmąstykite, kad Dievas jums atsakys, kai jums tai geriausia

Šabo dieną Jėzus mokė sinagogoje. Ir buvo moteris, kurią aštuoniolika metų paralyžiavo dvasia; ji buvo pasilenkusi, visiškai negalėdama atsistoti tiesiai. Jėzus, pamatęs ją, paskambino jai ir tarė: „Moterimi, tu esi išgelbėta nuo tavo negalios“. Jis uždėjo ant jos rankas, o ji tuojau atsistojo ir šlovino Dievą (Luko 13: 10–13)

Kiekvienas Jėzaus stebuklas yra tikrai meilės veiksmas išgydytam žmogui. Šioje istorijoje ši moteris kentėjo aštuoniolika metų, o Jėzus parodo savo atjautą ją išgydydamas. Ir nors tai yra aiškus meilės aktas jai tiesiogiai, istorija yra tiek daug daugiau, kaip pamoka mums.

Žinia, kurią galime pasisemti iš šios istorijos, kyla iš to, kad Jėzus gydo savo iniciatyva. Nors kai kurie stebuklai atliekami paprašius ir maldau to, kuris pasveiko, šis stebuklas įvyksta tiesiog per Jėzaus gerumą ir Jo atjautą. Ši moteris, matyt, neieškojo gydymo, tačiau, Jėzui pamačius, širdis atsisuko į ją ir išgydė.

Taigi jis yra su mumis, Jėzus žino, ko mums reikia, kol jo paprašysime. Mūsų pareiga - visada išlikti ištikimam Jam ir žinoti, kad ištikimybėje Jis duos mums tai, ko mums reikia, dar prieš mums to paprašant.

Antroji žinia kyla iš to, kad ši moteris „atsistojo“, kai tik pasveiko. Tai simbolinis vaizdas, ką malonė daro su mumis. Kai Dievas ateina į mūsų gyvenimą, mes galime taip sakyti stovėti. Mes galime vaikščioti su nauju pasitikėjimu ir orumu. Atrandame, kas esame, ir laisvai gyvename jo malonėje.

Šiandien apmąstykite šiuos du faktus. Dievas žino kiekvieną jūsų poreikį ir atsakys į tuos poreikius, kai tai bus geriausia jums. Be to, kai jis suteiks jums savo malonę, tai leis jums gyventi užtikrintai, kaip jo sūnus ar dukra.

Viešpatie, aš pasiduodu tau ir pasitikiu tavo gausiu gailestingumu. Aš tikiu, kad jūs leisite man eiti savo keliais kiekvieną savo gyvenimo dieną visiškai užtikrintai. Jėzau, aš tikiu tavimi.