Apmąstykite šiandien, jei leidote Jėzui išlieti malonę į jūsų gyvenimą

Jėzus ėjo iš vieno miesto ir kaimo į kitą, skelbdamas ir skelbdamas gerą Dievo karalystės naujieną. Kartu su juo buvo dvylika ir keletas moterų, išgydytų nuo piktųjų dvasių ir negalių ... Luko 8: 1-2

Jėzus buvo misijoje. Jo misija buvo nenuilstamai pamokslauti miestą po miestą. Bet jis tai padarė ne vienas. Šioje vietoje pabrėžiama, kad jį lydėjo apaštalai ir kelios jo išgydytos bei atleistos moterys.

Ši ištrauka mums daug ką pasako. Vienas dalykas, kurį jis mums sako, yra tai, kad kai leidžiame Jėzui prisiliesti prie mūsų gyvenimo, išgydyti, atleisti ir transformuoti, mes norime jį sekti, kad ir kur jis eitų.

Noras sekti Jėzumi buvo ne tik emocinis. Be abejo, buvo emocijų. Buvo neįtikėtinas dėkingumas, taigi ir gilus emocinis ryšys. Bet ryšys buvo daug gilesnis. Tai buvo malonės ir išganymo dovanos sukurtas ryšys. Šie Jėzaus sekėjai patyrė didesnę laisvę nuo nuodėmės, nei kada nors anksčiau. Malonė pakeitė jų gyvenimą ir dėl to jie buvo pasirengę padaryti Jėzų savo gyvenimo centru, sekdami jį visur, kur jis eina.

Pagalvokite apie du dalykus šiandien. Pirma, ar leidote Jėzui į savo gyvenimą įlieti malonės gausą? Ar leidote jam jus paliesti, pakeisti, atleisti ir išgydyti? Jei taip, ar jūs tada sumokėjote už šią malonę, pasirinkdami absoliučią paskui jį? Sekimas Jėzumi, kad ir kur jis eitų, yra ne tik tai, ką šie apaštalai ir šventos moterys padarė seniai. Tai yra tai, ką mes visi esame kviečiami daryti kasdien. Apsvarstykite šiuos du klausimus ir pagalvokite dar kartą, kur matote trūkumą.

Viešpatie, prašau, ateik ir atleisk, išgydyk mane ir perkeisk mane. Padėk man žinoti tavo taupančią galią mano gyvenime. Kai gausiu šią malonę, padėk man dėkingai grąžinti tau viską, kas esu, ir sekti tave visur, kur vedi. Jėzau, aš tikiu tavimi.