Šiandien apmąstykite savo pasididžiavimą: kaip jūs vertinate kitus?

Du žmonės užėjo į šventyklos teritoriją melstis; vienas buvo fariziejus, o kitas - mokesčių rinkėjas. Fariziejus pasisakė ir ištarė šią maldą: „Dieve, dėkoju tau, kad aš nepanašus į likusią žmoniją - gobšus, nesąžiningas, svetimaujantis ar net panašus į šį mokesčių rinkėją“. Luko 18: 10–11

Išdidumas ir teisingumas yra gana blogi. Ši evangelija prieštarauja fariziejui ir jo savigarbai su mokesčių rinkėjo nuolankumu. Fariziejus atrodo iš išorės ir netgi yra pakankamai išdidus, kad galėtų kalbėti apie tai, koks jis geras maldoje Dievui, sakydamas esąs dėkingas, kad nėra panašus į likusią žmoniją. Tas vargšas fariziejus. Jis nežino, kad yra pakankamai aklas nuo tiesos.

Tačiau mokesčių rinkėjas yra nuoširdus, nuolankus ir nuoširdus. Jis sušuko: „O Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Jėzus aiškiai pasakė, kad mokesčių surinkėjas šia kuklia malda grįžo namo pasiteisinęs, bet fariziejus - ne.

Kai liudijame kito nuoširdumą ir nuolankumą, tai mus paliečia. Tai įkvepiantis reginys. Sunku kritikuoti tuos, kurie išreiškia savo nuodėmę ir prašo atleidimo. Tokio pobūdžio nuolankumas gali užkariauti net sunkiausias širdis.

Ir tu? Ar ši parabolė skirta jums? Ar jūs nešate sunkią teisingumo naštą? Mes visi bent jau tam tikru mastu. Sunku iš tikrųjų pasiekti nuolankumo lygį, kurį turėjo šis mokesčių rinkėjas. Ir taip lengva pakliūti į mūsų nuodėmės pateisinimo spąstus ir dėl to tapti gynybiniais bei įsisavinti. Bet visa tai yra pasididžiavimas. Išdidumas išnyksta, kai gerai atliekame du dalykus.

Pirma, turime suprasti Dievo gailestingumą, suprasdami Dievo gailestingumą, mes išlaisviname žvilgsnį nuo savęs ir atidedame teisingumą bei savęs pateisinimą. Tai išvaduoja mus nuo gynybinės padėties ir leidžia pamatyti save tiesos šviesoje. Nes? Nes atpažinę Dievo gailestingumą už tai, kas tai yra, mes taip pat suprantame, kad net ir mūsų nuodėmės negali mums sutrukdyti Dievo. Iš tiesų, kuo didesnis nusidėjėlis, tuo labiau tas nusidėjėlis nusipelno Dievo gailestingumo! Taigi Dievo gailestingumo supratimas iš tikrųjų leidžia mums atpažinti savo nuodėmę.

Savo nuodėmės pripažinimas yra antras svarbus žingsnis, kurį turime žengti, jei norime, kad mūsų pasididžiavimas išnyktų. Turime žinoti, kad pripažinti savo nuodėmę yra gerai. Ne, mes neturime stovėti gatvės kampe ir visiems pasakyti savo nuodėmės detalių. Bet mes turime tai pripažinti sau ir Dievui, ypač išpažinties metu. Kartais reikės pripažinti savo nuodėmes kitiems, kad galėtume paprašyti jų atleidimo ir gailestingumo. Šis nuolankumo gylis yra patrauklus ir lengvai užkariauja kitų širdis. Tai įkvepia ir duoda gerus ramybės ir džiaugsmo vaisius mūsų širdyse.

Taigi nebijokite sekti šio mokesčių rinkėjo pavyzdžiu. Pabandykite priimti jo maldą šiandien ir pakartokite ją vėl ir vėl. Tegul tai tampa tavo malda ir pamatysi gerus šios maldos vaisius savo gyvenime!

O Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio. O Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio. O Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio. Jėzau, aš tikiu tavimi.