Šiandien apmąstykite didelę pagundą, su kuria susiduriame visi, kad būtume abejingi Kristui

Kai Jėzus priartėjo prie Jeruzalės, jis pamatė miestą ir apsiverkė sakydamas: „Jei šiandien tik jūs žinotumėte, ką jis daro taikai, bet dabar jis paslėptas nuo jūsų akių“. Luko 19: 41–42

Sunku tiksliai žinoti, ką Jėzus žinojo apie Jeruzalės žmonių ateitį. Tačiau iš šios ištraukos žinome, kad Jo žinios privertė jį verkti iš skausmo. Čia yra keletas klausimų, kuriuos reikia apmąstyti.

Pirma, svarbu pamatyti verkiančio Jėzaus atvaizdą. Sakymas, kad Jėzus apsiverkė, reiškia, kad tai nebuvo tiesiog nedidelis liūdesys ar nusivylimas. Greičiau tai reiškia labai gilų skausmą, kuris Jį privertė iki tikrų tikriausių ašarų. Taigi pradėkite nuo to vaizdo ir leiskite jam prasiskverbti.

Antra, Jėzus verkė dėl Jeruzalės, nes priėjęs ir gerai apžiūrėjęs miestą iškart suprato, kad tiek daug žmonių atsisakys Jo ir Jo vizito. Jis atėjo atnešti jiems amžinojo išganymo dovanos. Deja, vieni ignoravo Jėzų dėl abejingumo, o kiti įsiuto ir siekė jo mirties.

Trečia, Jėzus verkė ne tik dėl Jeruzalės. Jis taip pat apraudojo visus žmones, ypač būsimos tikėjimo šeimos. Jis verkė, ypač dėl tikėjimo trūkumo, kurį matė tiek daug. Jėzus giliai suvokė šį faktą ir tai jį labai nuliūdino.

Šiandien apmąstykite didelę pagundą, su kuria susiduriame visi, kad būtume abejingi Kristui. Mums lengva šiek tiek tikėti ir kreiptis į Dievą, kai tai mums naudinga. Tačiau taip pat labai lengva išlikti abejingiems Kristui, kai gyvenime atrodo, kad viskas gerai. Mes lengvai patenkame į spąstus, manydami, kad nereikia kiekvieną dieną Jam kuo labiau pasiduoti. Sunaikink bet kokį abejingumą Kristui šiandien ir pasakyk jam, kad nori iš visos širdies tarnauti Jam ir Jo šventajai valiai.

Viešpatie, prašau, pašalink mano širdyje bet kokį abejingumą. Kai šaukiatės dėl mano nuodėmės, tegul tos ašaros mane nuplauna ir apvalo, kad galėčiau visiškai įsipareigoti Tau kaip savo dieviškam Viešpačiui ir karaliui.