Pilietinė apeiga šiuolaikinėje visuomenėje viršija religinę

Italijoje civilinė ceremonija viršija religinę. Mūsų šalyje, remiantis tam tikra statistika, paaiškėjo, kad civilinė santuoka viršija religinę santuoką, ir tai daugiausia dėl antrųjų vedybų, net jei bažnyčioje švenčiama santuoka išlieka labiau vertinamas turtas, nes tai daro tvirtesnį, gilesnį ir ilgalaikį santykį su
civilinės vestuvės. Pastaruoju metu italų šeimą ištiko gili ekonominė krizė, labai užvaldžiusi mūsų visuomenę. Duomenys parodė, kad sugyvenimas ir išsiskyrimas auga
o santuokų, tų, kurios švenčiamos bažnyčioje, mažėja. Vietoje to vyrauja civilinėmis ceremonijomis švenčiamos vestuvės ir dėl to, kad bažnyčioje negalima tuoktis iš naujo, nebent Sacra Rota nutraukė pirmąjį ryšį. Daugelis jaunų žmonių šiandien susituokti nusprendžia po ilgo bendro gyvenimo arba baigę studijas ir radę gerą

darbo stabilumas, todėl tendencija visada susitvarkyti vėliau. Tikrasis religijos veiksmingumas santuokoje nesibaigia santuokiniu tvirtumu: pats buvimas šventėse dažniausiai sumažina išdavystės riziką ir, kreipdamasis į Dievą dėl savo partnerio, praturtina poros santykių religingumo jausmą, riboja mintys ir neištikimas požiūris. Kas šiandien yra taip neįprasta pažadėjus vienas kitam ištikimybę, kurią vis sunkiau išlaikyti, be to, priešais tą Dievą, į kurį kreipiamasi tik tada, kai tai tinka? Kas daugiau, nei beprotybė mesti iššūkį ekonomikos krizei atnaujinus emocinį stabilumą? Niekas nesako, kad tai paprasta, bet verta. Krikščionių sutuoktinių uždavinys yra išlikti kartu ir įsitikinti, kad auganti meilė yra amžina. Du įsimylėję žmonės atrodo kaip Dievas ir tai yra didžiausias ir nepaprastiausias santuokos grožis.