San Biagio tarp tikėjimo ir tradicijos: užkietėjimas, saulė namuose ir panetonas

autorius Mina del Nunzio

Trečią ir ketvirtą amžius gyvenęs Sebastėje Armėnijoje (Mažojoje Azijoje), jis buvo gydytojas ir paskirtas savo miesto vyskupu. Mes neturime daug informacijos apie šį šventąjį, tačiau mes nurodome kai kuriuos epistolinius pėdsakus, kurių kilmė yra nežinoma. jį sučiupo romėnai ir nužudė, matyt, jam buvo nukirsta galva, nes buvo paprašyta atsisakyti katalikybės.

Sakoma, kad panika ir beviltiška motina, nes jos kelerių metų sūnus dusino žuvies kaulais, paprašė gydytojo San Biagio pagalbos, išgelbėjo vaiką duonos trupiniu ir buvo lygiai kitą dieną žvakidė.

Vasario 3 d. Bažnyčia mini San Biagio su funkcija, kurios metu kiekvienam tikinčiajam gerklėje reikia uždegti dvi sukryžiuotas žvakes. San Biagio, populiarios išimties atveju, taip pat yra šventasis, kuris įneša saulę į namus, tai yra, tiksliai šią dieną savo namuose jaučiame papildomą šviesos žybsnį, kuris gali turėti dvi reikšmes: vieną, kad žiema jau praėjo ir du tas pavasaris dar toli.

Bet ką milaniečiai sako apie panetoną, likusį nuo Kalėdų dienos. Labai milanietiška tradicija, atrodo, kad moteris prieš Kalėdas parsivežė panetoną iš brolio Desiderio, kad jį palaimintų, tačiau tasai buvo toks užsiėmęs, kad pamiršo. Po Kalėdų radęs tortą dar zakristijoje ir galvodamas, kad dabar moteris niekada nebegrįš jo atsiimti, jis jį palaimino ir suvalgė.

Bet kai vasario 3 d. Namų šeimininkė pasirodė susigrąžinti panetoną, brolis, nuskriaustas, prisipažino jį baigęs, todėl nuėjo į zakristiją pasiimti tuščios lėkštės, vietoje to radęs dvigubai didesnį už moters atsineštą panetoną. . Tiesą sakant, stebuklas, kuris buvo priskirtas San Biagio: dėl šios priežasties teisinga tradicija sako, kad šiandien mes pusryčiams valgome gabalėlį likučių ir palaiminto panettone, kad apsaugotume nuo gerklės negalavimų.