San Bruno, spalio 6 dienos dienos šventasis

(apie 1030 m. - 6 m. spalio 1101 d.)

San Bruno istorija
Šis šventasis turi garbę įkurti religinę tvarką, kurios, kaip sakoma, niekada nereikėjo reformuoti, nes ji niekada nesideformavo. Be abejonės, tiek steigėjas, tiek nariai atmes tokį pagyrimą, tačiau tai rodo intensyvią šventojo meilę atgailos gyvenimui vienumoje.

Bruno gimė Kelne, Vokietijoje, tapo garsiu Reimso mokytoju ir būdamas 45 metų buvo paskirtas arkivyskupijos kancleriu. Jis palaikė popiežių Grigalių VII kovoje su dvasininkų nykimu ir dalyvavo pašalinant jo skandalingąjį arkivyskupą Manassą. Bruno dėl savo skausmo patyrė savo namų atleidimą.

Jis svajojo gyventi vienumoje ir maldoje ir įtikino kai kuriuos draugus prisijungti prie jo atsiskyrėlyje. Po kurio laiko ši vieta pasijuto netinkama ir per draugą jam buvo suteiktas žemės gabalas, kuris išgarsės savo įkūrimu „Charteryje“, iš kurio kilo žodis kartūziečiai. Klimatas, dykuma, kalnuota vietovė ir nepasiekiamumas garantavo tylą, skurdą ir nedidelį skaičių.

Bruno ir jo draugai pastatė oratoriją su mažomis pavienėmis ląstelėmis, nutolusiomis viena nuo kitos. Jie susitiko kiekvieną dieną dėl Matinso ir Vesperio, o likusį laiką praleido vienumoje, kartu valgė tik per didžiules šventes. Jų pagrindinis darbas buvo rankraščių kopijavimas.

Išgirdęs apie Brunono šventumą, popiežius paprašė jo pagalbos Romoje. Kai popiežiui teko bėgti iš Romos, Brunonas vėl atsiėmė kuolas ir, atsisakęs vyskupijos, paskutinius metus praleido Kalabrijos dykumoje.

Brunonas niekada nebuvo oficialiai paskelbtas šventuoju, nes kartūzai buvo prieš visas viešinimo galimybes. Tačiau popiežius Klemensas X savo šventę išplatino visai Bažnyčiai 1674 m.

Atspindys
Jei visada kyla tam tikras nerimą keliantis klausimas apie kontempliatyvų gyvenimą, dar daugiau neaiškumų kelia ypač atgailaujantis kartūzų bendruomenės gyvenimo ir atsiskyrėlio derinys. Tegul atspindi Brunono šventumo ir vienybės su Dievu siekį.