San Cipriano, rugsėjo 11 dienos šventasis

(258 m. d.)

San Cipriano istorija
Cyprianas yra svarbus plėtojant krikščionišką mintį ir praktiką III amžiuje, ypač Šiaurės Afrikoje.

Aukštai išsilavinęs, garsus oratorius, suaugęs tapo krikščioniu. Jis išdalino turtą vargšams ir stebino savo piliečius, prieš krikštą davęs skaistybės įžadą. Per dvejus metus jis buvo įšventintas kunigu ir prieš jo valią buvo išrinktas Kartaginos vyskupu.

Cyprianas skundėsi, kad taika, kuria džiaugiasi Bažnyčia, susilpnino daugelio krikščionių dvasią ir atvėrė duris atsivertėliams, neturintiems tikrosios tikėjimo dvasios. Prasidėjus Deciano persekiojimui, daugelis krikščionių lengvai paliko Bažnyčią. Būtent jų reintegracija sukėlė didžiulius ginčus trečiajame amžiuje ir padėjo Bažnyčiai pažinti atgailos sakramentą.

Kunigas Novatonas, pasipriešinęs Cypriano rinkimams, pradėjo eiti pareigas nesant Cypriano (jis pabėgo į slėptuvę, iš kurios vadovavo Bažnyčiai, sukeldamas kritiką) ir priėmė visus atsimetusiuosius, neprimetęs kanoninės atgailos. Galų gale jis buvo nuteistas. Cyprianas laikėsi vidurio, teigdamas, kad tie, kurie iš tikrųjų paaukojo save stabams, galėjo priimti Komuniją tik mirus, o tie, kurie įsigijo tik pažymėjimus, teigiančius, kad aukojosi, galėjo būti priimami po trumpesnio ar ilgesnio atgailos laikotarpio. Tai taip pat buvo sušvelninta naujo persekiojimo metu.

Per marą Kartaginoje Cyprianas paragino krikščionis padėti visiems, įskaitant jų priešus ir persekiotojus.

Popiežiaus Kornelijaus draugas Cyprianas priešinosi kitam popiežiui Stephenui. Jis ir kiti Afrikos vyskupai nebūtų pripažinę eretikų ir schizmatikų suteikto krikšto pagrįstumo. Tai nebuvo visuotinė Bažnyčios vizija, tačiau Cypriano negąsdino net Stepono grėsmė ekskomunikuoti.

Imperatorius jį ištrėmė, o paskui buvo pašauktas į teismą. Jis atsisakė palikti miestą, reikalaudamas, kad jo žmonės turėtų jo kankinystės liudijimą.

Cyprianas buvo gerumo ir drąsos, veržlumo ir tvirtumo mišinys. Jis buvo linksmas ir rimtas tiek, kad žmonės nežinojo, ar jį mylėti, ar labiau gerbti. Krikšto ginčo metu jis sušilo; jausmai jį turbūt jaudino, nes būtent tuo metu jis parašė traktatą apie kantrybę. Šventasis Augustinas pastebi, kad Cyprianas savo pyktį atpirko savo didinga kankine. Jo liturginė šventė yra rugsėjo 16 d.

Atspindys
Trečiojo amžiaus ginčai dėl krikšto ir atgailos mums primena, kad ankstyvoji Bažnyčia neturėjo paruoštų Šventosios Dvasios sprendimų. Bažnyčios vadovai ir nariai tą dieną turėjo skaudžiai išgyventi geriausius sprendimus, kuriuos jie galėjo padaryti, stengdamiesi sekti visą Kristaus mokymą ir jų nesuvokė perdėjimai dešinėje ar kairėje.