Šventoji Faustina mums pasakoja, kaip elgtis praradus dvasinę paguodą

Lengva patekti į minties spąstus, kad sekdami Jėzų turėtume nuolat guosti ir guosti viską, ką darome. Tai tiesa? Taip ir ne. Tam tikra prasme mūsų paguoda bus nuolatinė, jei visada vykdysime Dievo valią ir žinosime, kad tai darome. Tačiau yra atvejų, kai Dievas iš meilės pašalina visą dvasinę paguodą iš mūsų sielos. Mes galime jaustis taip, lyg Dievas būtų nutolęs, ir patirtume painiavą ar net liūdesį ir neviltį. Tačiau šios akimirkos yra didžiausio tikėtino gailestingumo akimirkos. Kai Dievas atrodo toli, visada turėtume ištirti savo sąžinę, kad įsitikintume, jog tai nėra nuodėmės padarinys. Kai sąžinė bus švari, turėtume džiaugtis jutiminiu Dievo buvimo praradimu ir dvasinių paguodų praradimu. Nes?

Nes tai Dievo gailestingumo poelgis, nes jis kviečia mus paklusti ir mylėti, nepaisant jausmų. Mums suteikiama galimybė mylėti ir tarnauti, nors nejaučiame jokios paguodos. Tai sustiprina mūsų meilę ir tvirčiau sujungia mus su grynu Dievo gailestingumu (žr. Dienoraštį Nr. 68). Apmąstykite pagundą nusisukti nuo Dievo, kai jaučiatės prislėgtas ar kenčiate. Laikykite šias akimirkas dovanomis ir galimybėmis mylėti, kai nesinori mylėti. Tai yra galimybės, kurias Gailestingumas paverčia gryniausia gailestingumo forma.

Viešpatie, aš nusprendžiu mylėti Tave ir visus, kuriuos įdėjai į mano gyvenimą, nepaisant to, kaip jaučiuosi. Jei meilė kitiems man teikia didžiulę paguodą, ačiū. Jei meilė kitiems yra sunki, sausa ir skausminga, aš jums dėkoju. Viešpatie, apvalyk mano meilę autentiškesne forma nei tavo dieviškasis gailestingumas. Jėzau, aš tikiu tavimi.