Dienos šventasis vasario 17 d .: pasakojimas apie septynis Servitų ordino įkūrėjus

Ar galite įsivaizduoti septynis iškilius vyrus iš Bostono ar Denverio, susirinkusius kartu, paliekančius savo namus ir profesijas ir einančius į vienatvę dėl gyvenimo, skirto tiesiogiai Dievui? Taip nutiko kultūringame ir klestinčiame Florencijos mieste XIII amžiaus viduryje. Miestą draskė politinės nesantaikos ir Cathari erezija, maniusi, kad fizinė tikrovė iš prigimties yra blogis. Moralas buvo žemas, o religija atrodė beprasmė. 1240 m. Septyni Florencijos didikai bendru sutarimu nusprendė pasitraukti iš miesto į vienišą vietą maldai ir tiesioginei Dievo tarnybai. Iš pradžių jiems buvo sunku aprūpinti išlaikytinius, nes du dar buvo vedę, o du - našliai. Jų tikslas buvo gyventi atgailos ir maldos gyvenimą, tačiau netrukus juos sutrikdė nuolatiniai Florencijos vizitai. Vėliau jie pasitraukė į apleistus Monte Senario šlaitus. 1244 m., Vadovaujant San Pietro da Verona, OP, ši maža grupė priėmė religinį įprotį, panašų į dominikonų įprotį, pasirinkdama gyventi valdant Šv. Augustinui ir perimdama Marijos tarnų vardą. Naujasis ordinas įgavo panašesnę formą kaip broliai, nei senesni vienuoliniai ordinai.

Bendruomenės nariai į Austriją atvyko iš Austrijos 1852 m. Ir apsigyveno Niujorke, o vėliau - Filadelfijoje. Dvi Amerikos provincijos išsivystė nuo tėvo Austino Morini 1870 m. Viskonsine įsteigto fondo. Bendruomenės nariai sujungė vienuolinį gyvenimą ir aktyvią tarnystę. Vienuolyne jie gyveno maldos, darbo ir tylos metu, o aktyviame apaštalavime atsidavė parapijos darbui, mokymui, pamokslavimui ir kitai tarnystės veiklai. Atspindys: Laikas, kurį praleido septyni steigėjai, labai lengvai palyginamas su situacija, kurioje šiandien esame. Tai „geriausias laikas ir blogiausias laikas“, kaip kadaise rašė Dickensas. Kai kurie, galbūt daugelis, jaučiasi pašaukti kontrkultūriniam gyvenimui net religijoje. Mes visi turime naujai ir skubiai susidurti su iššūkiu, kad savo gyvenimą lemtingai sutelktume į Kristų.