Šventoji savaitė: Didžiojo penktadienio meditacija

Jie nukryžiavo jį ir padalino jo drabužius, metdami jiems daiktus, kuriuos kiekvienas pasiims. Buvo devyni ryto, kai jie jį nukryžiavo. Užrašas su jo pasmerkimo priežastimi buvo toks: „Žydų karalius“. Jie taip pat nukryžiavo du plėšikus su juo, vieną jo dešinėje, kitą kairėje. Kai nebuvo vidurdienio, tamsa krito visoje žemėje iki trijų popietės. Trečią valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eloì, Eloì, lemà sabactàni?“ Tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Tai išgirdę, kai kurie iš dalyvaujančių pasakė: „Čia, paskambink Elijui!“. Vienas bėgo mirkyti kempinės acte, pritvirtino ją ant nendrių ir davė jam atsigerti sakydamas: „Palaukite, pažiūrėkime, ar ateis Elijas, kad nuves jį“. Bet Jėzus, garsiai verkdamas, pasibaigė.

Viešpatie, ką aš galiu tau pasakyti šią šventą naktį? Ar yra koks nors žodis, kuris galėtų kilti iš mano burnos, kokia mintis, kokia frazė? Jūs mirėte už mane, viską atidavote už mano nuodėmes; jūs ne tik tapote vyru dėl manęs, bet ir kentėjote už mane žiauriausią mirtį. Ar yra atsakymas? Linkiu, kad rasčiau tinkamą atsakymą, tačiau apmąstydamas tavo šventą aistrą ir mirtį, galiu tik nuolankiai prisipažinti, kad dėl tavo dieviškos meilės be galo bet koks atsakymas yra visiškai netinkamas. Tiesiog leisk man atsistoti prieš tave ir pažvelgti į tave.
Tavo kūnas sulaužytas, galva sužeista, tavo rankos ir kojos suplėšytos nagais, pradurta tavo pusė. Dabar jūsų kūnas ilsisi tavo motinos rankose. Dabar viskas padaryta. Viskas baigta. Padaryta. Tai įvykdyta. Viešpatie, dosnus ir gailestingas Viešpatie, aš tave dievinu, giriu, dėkoju. Savo aistrą ir mirtį jūs padarėte visa ko nauja. Jūsų kryžius buvo pasodintas šiame pasaulyje kaip naujas vilties ženklas. Viešpatie, leisk man visada gyventi po tavo kryžiumi ir nepaliaujamai skelbti tavo kryžiaus viltį.