Paskutinė žinutė duota „Giampilieri“

Jėzaus pranešimas, 29-03-2016.

ką, jūsų manymu, šiandien randu religinėse bendruomenėse apskritai ir kiekvienoje man pašventintoje sieloje? Daugelyje jų tik pasaulio suirutė ir dvasia. Ir vis dėlto didžiausią dvasios džiūgavimą, religinio pašventinimo dieną, jie atsisveikino su pasaulio triukšmu, iškilmingai pažadėdami ne norėti girdėti, o Mano balsą.
Mano vaikai, bet jei pasaulis kalba su savo šurmuliu, netikrais džiaugsmais, apgaulėmis, būtina, kad aš tylėčiau. Taip ir darau. Po truputį mano atvaizdas trinasi nuo žemės paviršiaus ir nuo žmogaus širdies, kad moneta būtų kita, kuri mane pakeis. Yra per daug pašvęstų sielų, kurios dėvi religinį įprotį ir turi pasaulio dvasią.

Mano vaikai visi mane apleido, sukrėsti kaip mano nesėkmė. Dvi ar trys ištikimos sielos, žvelgiančios į mane ašaromis apgaubtomis akimis, Mano Motina, mano taip mylėtas mokinys ir Magdalietė. Bet kur kiti? Kur yra Petras, uola, prieš kurią audros lūš? Kur yra mano besikurianti bažnyčia, kuri po kelių minučių atsiras iš mano širdies vermilioninės žaizdos, kurią ruošiasi atidaryti kareivis? Ji pasirodys kaip gražiausia dangaus gėlė, sumanyta meilės ir maitinama Mano kūno bei Mano kraujo, kuri ir toliau lieja kraują iki laikų pabaigos.
Mano vaikai, net ir mano bažnyčia daugiau nežino apie mano buvimą, nes jei ji tai pastebėtų, viskas nevyktų taip. Nepastebi net tie, kurie savo amžinos kunigystės galia priverčia mane nusileisti iš dangaus. Ar tikrai nesu amžinas atstumtas, amžinas nesuprastas? Mano kunigai, kurie rankose laiko malonumų taurę ir nepamiršta gerti kiekvieno paskutinio lašo, nesuprato, kad Mano Evangelijos negalima pakeisti. Tai nebuvo tai, ko aš norėjau. Melskitės už mano bažnyčią, nes prarasta daugybė sielų.
Aš jus palaiminu Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.