Pamaldumas prisiminti Dievo artumą savo kančiose

„Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimas Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. – Morkaus 1:11

Kodėl Kristus buvo pasirinktas iš žmonių? Kalbėk, mano širdy, nes širdies mintys yra geriausios. Ar ne jis galėjo būti mūsų brolis palaimintuoju giminingo kraujo ryšiu? O, koks ryšys tarp Kristaus ir tikinčiojo! Tikintysis gali pasakyti: „Aš turiu brolį danguje. Aš galiu būti vargšas, bet turiu brolį, kuris yra turtingas ir yra karalius, ir ar jis leis man būti skurde, kol jis bus savo soste? O ne! Jis mane myli; ir mano brolis“.

Tikintysis, nešiokite šią palaimingą mintį, kaip deimantų vėrinį, ant savo atminties kaklo; uždėkite jį kaip auksinį žiedą ant atminimo piršto ir naudokite kaip karaliaus antspaudą, su pasitikėjimu sėkme antspauduodami savo tikėjimo prašymus. Jis yra brolis, gimęs nelaimėms: elkis su juo kaip su tokiu.

Kristus taip pat buvo išrinktas iš žmonių, kad žinotų mūsų troškimus ir užjaustų mus. Kaip mums primena Hebrajams 4, Kristus buvo „visokeriopai gundomas, kaip ir mes, bet be nuodėmės“. Visuose savo sielvartuose jaučiame jo užuojautą. Pagunda, skausmas, nusivylimas, silpnumas, nuovargis, skurdas – jis viską žino, nes visa tai jautė.

 

Prisimink tai, Kristianai, ir leisk man tave paguosti. Kad ir koks sunkus ir skausmingas būtų tavo kelias, jį paženklina tavo Gelbėtojo pėdsakai; ir net pasiekę tamsų mirties šešėlio slėnį ir gilius Jordano iškilumo vandenis, ten rasite Jo pėdsakus. Visur, kur einame, visur, Jis buvo mūsų pirmtakas; kiekviena našta, kurią turime nešti, kažkada buvo uždėta ant Emanuelio pečių.

Pasimelskime

Dieve, kai kelias temsta ir gyvenimas tampa sunkus, primink, kad ir tu kentėjai ir buvai persekiojamas. Priminkite mums, kad nesame vieni ir net dabar mus matote. Padėkite mums prisiminti, kad jūs nutiesėte mums kelią. Jūs prisiėmėte pasaulio nuodėmę ir esate su mumis kiekviename išbandyme.

Jėzaus vardu, amen