Malda, kai jautiesi pavargęs gyvenime

Nebijok; nenusimink. Rytoj išeik ir susidėk su jais, ir Viešpats bus su tavimi. - 2 Kronikų 20:17 Ar jaučiate įtampą, kuri, regis, persmelkia šio pasaulio orą? Viskas atrodo sunki. Širdis skauda. Žmonės yra atkalbinėjami ir nepatenkinti. Atrodo, kad visas pasaulis yra susidėvėjęs dėl kovų ir būtų labai lengva pasiduoti nuovargio ir nepasitenkinimo traukai. Tarp konfliktų ir nesantaikos galime pradėti jaustis pervargę, išsekę ir tiesiog pavargę. Kai šie jausmai ateina ir išlieka toli gražu ne jų laukiami, ką mes galime padaryti, kad pakeltume galvas aukštai? Kaip galime išlikti savimi, kai viskas atrodo taip sunku? Galbūt gera vieta pradėti pažvelgti į ką nors kitą, kuris buvo pavargęs mūšyje, ir pamatyti, kaip jie tai išgyveno. 2 metraščių 20 skyriuje Juozapatas susiduria su minia, kuri buvo prieš jį. Jam teks kovoti su savo priešais. Tačiau, ieškodamas Dievo mūšio plano, jis mato, kad jis šiek tiek skiriasi nuo to, ką galėjo svarstyti.

Galbūt, kaip ir Juozapatas, Dievo planas įveikti mūsų kovas atrodo šiek tiek kitoks nei mūsų. Mūšio pavargęs draugas, mūsų nereikia užgožti mus supančiomis kovomis ir sunkumais. Mes atsisakome mūšio plano su visomis jo sukeliamomis baimėmis, rūpesčiais, atkalbinėjimais, svyravimais ir kova ir vykdome Dievo planą. Mes galime priimti ramybę, viltį ir tikrumą, kurį jis mums siūlo. Juk jo pergalės rekordas yra gana solidus. Pasimelskime: Pone, aš pripažįstu, aš pavargau. Gyvenimas eina milijonus mylių per valandą, o aš tik bandau atsilaikyti. Aš pavargęs ir bijau, kai žvelgiu į ateitį ir galvoju apie viską, kas ateina. Viešpatie, aš žinau, kad tu nori, kad aš tavimi tuo pasitikėčiau. Žinau, kad norite, kad atsisakyčiau šio nuovargio. Dabar aš atsisakau. Užpildyk mane savo jėgomis. Užpildyk mane savo buvimu. Padėkite man šiandien rasti poilsio ir atjaunėjimo akimirkų. Ačiū, kad niekada nepalikote mūsų mūšio viduryje. Dėkoju už amžiną ištikimybę. Jėzaus vardu, amen.