Šiandienos Evangelija 29 m. Vasario 2020 d. Su komentarais

Iš Jėzaus Kristaus Evangelijos pagal Luko 5,27–32.
Tuo metu Jėzus pamatė mokesčių inspekcijoje sėdintį mokesčių surinkėją, vardu Levi, ir tarė: „Sekite paskui mane!“
Jis, palikęs viską, atsistojo ir nusekė paskui jį.
Tada Levi paruošė jam didelę banketą savo namuose. Prie stalo sėdėjo minia taksistų ir kitų žmonių.
Fariziejai ir jų raštininkai murmėjo ir tarė savo mokiniams: „Kodėl tu valgai ir geri su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“
Jėzus atsakė: „Gydytojui reikia ne sveiko, o sergančio;
Aš atėjau ne šaukti teisiųjų, bet nusidėjėlių atsiversti “.

Juliana iš Norwicho (tarp 1342–1430 m.)
Anglijos atsiskyrėlis

Dieviškosios meilės apreiškimai, sk. 51–52
„Aš atėjau pašaukti ... nusidėjėlius, kad atsivertų
Dievas parodė man viešpatį, iškilmingai sėdintį ramybėje ir poilsyje; švelniai jis pasiuntė savo tarną vykdyti savo valios. Tarnas suskubo bėgti dėl meilės; bet štai, jis nukrito nuo uolos ir buvo sunkiai sužeistas. (...) Tarne Dievas parodė man blogą ir aklumą, kurį sukėlė Adomo nuopuolis; Aš tuo pačiu tarnauju Dievo Sūnaus išmintimi ir gerumu. Viešpatyje Dievas parodė man savo užuojautą ir gailestį dėl Adomo nelaimės, o tame pačiame Viešpatyje - aukščiausią kilnumą ir begalinę šlovę, kuriai žmonija jį pakelia Dievo Sūnaus kančia ir mirtis, todėl mūsų Viešpats yra labai patenkintas savo nuopuoliu [šiame pasaulyje savo kančioje] dėl žmonijos pasiektos laimės išaukštinimo ir pilnatvės, kuri viršija tikrai tai, ką būtume turėję, jei Adomas nebūtų kritęs. (...)

Todėl neturime priežasties liūdėti, nes mūsų nuodėmė sukėlė Kristaus kančią, taip pat jokios priežasties džiaugtis, nes jį kentėti privertė jo begalinė meilė. (…) Jei nutiks taip, kad iškritome iš aklumo ar silpnumo, atsikelkime nedelsdami maloniai paliesdami malonę. Pataisykime save visa savo gera valia vadovaudamiesi šventosios Bažnyčios mokymu, atsižvelgdami į nuodėmės sunkumą. Mes einame pas Dievą meilėje; niekada neleisk mums nusivylti, bet mes taip pat nesame neapgalvoti, tarsi kritimas neturėtų reikšmės. Mes nuoširdžiai pripažįstame savo silpnybę, žinodami, kad negalėtume net akimirkai atsistoti, jei neturėtume Dievo malonės. [...]

Teisinga, kad mūsų Viešpats nori, kad mes apkaltintume ir teisingai bei ištikimai atpažintume savo nuopuolį ir visą paskesnį blogį, žinodami, kad niekada negalime jo atitaisyti. Tuo pačiu jis nori, kad mes sąžiningai ir teisingai pripažintume amžiną meilę, kurią jis mums turi, ir jo gailestingumo gausą. Matydamas ir atpažindamas abu kartu su savo malone, tai yra nuolankus prisipažinimas, kurio mūsų Viešpats tikisi iš mūsų ir kuris yra jo darbas mūsų sieloje.