Medžugorjės vicka „kaip regėtojai jaučiasi prieš kiekvieną apsireiškimą ir po jo“

KAIP JAUČIASI REGANTYS PRIEŠ IR PO.
Janko: Aš daugmaž suprantu, kaip tu elgiesi apsireiškimų metu. Bet dabar mane domina dar vienas dalykas.
Vicka: Aš žinau, kad jus domina tiek daug dalykų! Ką tu nori žinoti dabar?
Janko: Man įdomu žinoti, kaip jautiesi prieš pat susitikimą su Dievo Motina, kaip tik įžengdamas į aprangos kambarį.
Vicka: Galiu patikinti, kad net tą akimirką jaučiuosi tikrai gerai.
Janko: Net ir po daugiau nei tūkstančio susitikimų?
Vicka: Tai tas pats. Tai yra kažkas, ko negalima apibūdinti; tu turėtum pabandyti tai.
Janko: Ar taip jautiesi, net jei iš anksto jau žinai, kaip ir kas nutiks?
Vicka: Tai nepaprasta! Panašu, kad dangus atsiveria prieš tavo akis! Ta šypsena, tas švelnumas; tas jos šnabždesys ... Tai tiesiog nuostabu.
Janko: Kaip, jūsų nuomone, visa tai patiria kiti?
Vicka: Man atrodo, daugiau ar mažiau, kaip aš.
Janko: Aš tikrai to nepasakyčiau! Kai per susitikimus žiūriu į tave, o tai nutiko ir kitą naktį, matau kai kuriuos veidus be jokių pokyčių: jie išlieka šalti, nesujudina ir spindi. Aš nežinau; gal tai priklauso nuo temperamento. Marija man pasakė, kad net jei ji atrodo nejudresnė už tave, ji labai intensyviai išgyvena susitikimą. Ji taip pat sako, kad tuo metu jaučiasi esanti danguje.
Vicka: Ko tu nori, tai irgi yra Dievo Motinos dovana! Kas dar galėtų mums tai duoti?
Janko: Aš sutinku. Bet kaip jaučiatės, kai Dievo Motina išeina, kaip kiekvieną kartą atkreipiate dėmesį su šauktuku? („Odė“, jis nueina.)
Vicka: Tarsi kažkas atitrūktų nuo mano širdies. Negaliu to išreikšti, bet man taip atrodo.
Janko: Tiesą sakant, aš tai pastebėjau prieš kelias naktis, kai pasakėte, kad "Jis eina!" Jūs pasakėte tai su liūdesio atodūsiu.
Vicka: Kaip tai padaryti kitaip! Būtų blogiau, jei manytum, kad rytoj jos nematai. Tai būtų tikrai skaudu.
Janko: Ką tu gali padaryti! Tai taip pat įvyks vieną dieną.
Vicka: Tai tikrai įvyks, bet kol kas apie tai negalvoju. Vėliau Dievo Motina padės tai įveikti ir mums.
Janko: Bus. Girdėjai, kaip jai sekėsi su Mirjana, kai ji jai daugiau niekada nepasirodė.
Vicka: Aš girdėjau, bet nebenoriu apie tai daugiau kalbėti. Dievas mus ves, kai žino geriau nei mes.
Janko: Pasakyk man dar vieną dalyką: kaip kiti jaučiasi Dievo Motinos išvykimo akimirką?
Vicka: Aš nežinau, nes niekada niekieno neklausiau.
Janko: Marija man pasakė, kad jaučiasi taip pat kaip tu; ir Ivanka taip pat. Kiti du bet kokiu atveju yra sunkesni, mažiau sentimentalūs... [Ivanas ir Jakovas].
Vicka: Gerai. Šiuo klausimu, manau, užtenka.