Dešimt paslapčių apie Medjugorjės Vicką: Dievo Motina kalba apie džiaugsmą, o ne apie baimę

 

Taigi, per parapiją Marija nukreipia dėmesį į visą Bažnyčią?
Tam tikras. Jis nori mus išmokyti, kas yra Bažnyčia ir kokia ji turėtų būti. Daug diskutuojame apie Bažnyčią: kodėl ji egzistuoja, kas ji yra, kas jos nėra. Marija primena, kad mes esame Bažnyčia: ne pastatai, ne sienos, ne meno kūriniai. Tai primena, kad kiekvienas iš mūsų esame Bažnyčios dalis ir esame už ją atsakingi: kiekvienas iš mūsų, ne tik kunigai, vyskupai ir kardinolai. Mes pradedame būti Bažnyčia, kiek mums rūpi, ir tada meldžiamės už juos.

Mes, katalikai, prašome melstis už popiežiaus, Bažnyčios galvos, intencijas. Ar Marija tau kada nors pasakojo apie jį?
Turime melstis už jį. Ir Dievo Motina ne vieną kartą skyrė jam žinutes. Kartą jis mums pasakė, kad popiežius jaučiasi tėvu
visi žmonės žemėje, ne tik mes, katalikai. Jis yra visų tėvas ir jam reikia daug maldų; ir Marija prašo tai prisiminti.

Marija čia prisistatė kaip Taikos karalienė. Jūsų žodžiais tariant, ką jūs žinote, kad tai yra tikra ramybė, tikras džiaugsmas, tikra vidinė laimė?
Į šį klausimą negalima atsakyti vien žodžiais. Pasiimk ramybę: tai kažkas, kas gyvena širdyje, kas ją pripildo, bet ko negalima paaiškinti samprotavimu; tai nuostabi dovana, kuri ateina iš Dievo ir iš Marijos, kuri yra jos pilna ir kuri šia prasme yra jos karalienė.Tas pats pasakytina ir apie kitas dangaus dovanas.
Ir pasakyti, kad atiduočiau viską, kad perteiktų tau ir kitiems tą ramybę ir kitas dovanas, kurias man dovanoja Dievo Motina... Patikinu – Dievo Motina yra mano liudininkė – visa savo esybe trokštu, kad per mane kiti kiti taip pat gaus tą patį padėką ir tegul jie savo ruožtu tampa įrankiais ir liudininkais.
Tačiau mes negalime daug kalbėti apie taiką, nes taika turi būti ir, svarbiausia, gyventi mūsų širdyse.

Antrojo tūkstantmečio pabaigoje daugelis tikėjosi laikų pabaigos, bet mes vis dar esame čia, kad apie tai pasakytume vieni kitiems... Ar jums patinka mūsų knygos pavadinimas Ar turėtume bijoti kokios nors gresiančios katastrofos?
Pavadinimas gražus. Marija visada ateina kaip aušra, kai nusprendžiame padaryti jai vietą savo gyvenime. Baimė: Dievo Motina niekada nekalbėjo apie baimę; iš tiesų, kalbėdamas jis suteikia tau tokią viltį, teikia tokį džiaugsmą. Jis niekada nesakė, kad esame pasaulio gale; priešingai, net perspėjęs mus rado būdą, kaip mus nudžiuginti, suteikti drąsos. Ir todėl manau, kad nėra jokios priežasties bijoti ar nerimauti.

Marija ir Mirjana pasakoja, kad Dievo Motina kartais verkė. Kas verčia ją kentėti?
Išgyvename labai sunkų laikotarpį daugeliui jaunų žmonių ir daugeliui šeimų, gyvenančių akliausioje kančioje. Ir manau, kad didžiausi Marijos rūpesčiai yra dėl jų. Viskas, ką ji daro, tai prašo, kad padėtume jai savo meile ir melsdamiesi širdimi.

Italijoje maža mergaitė peiliu subadė savo motiną: ar gali būti, kad Madona taip pat padeda mums susigrąžinti Motinos figūrą mūsų visuomenėje?
Kreipdamasis į mus jis visada vadina „mielieji vaikai“. Ir pirmasis jos, kaip Motinos, mokymas yra malda. Marija maldoje saugojo Jėzų ir jo šeimą, rašoma Evangelijoje. Norint būti šeima, reikia maldos. Be jo įrenginys sugenda. Daug kartų ji rekomendavo: „Turite būti vieningi maldoje, melstis namuose“. Ir ne taip, kaip dabar darome Medjugorjėje, kurie „treniruojami“ ir meldžiasi gal vieną, dvi, tris valandas iš eilės: užtektų dešimties minučių, bet buvimas kartu, bendrystėje.

Ar užtenka dešimties minučių?
Taip, iš principo taip, kol ji siūloma nemokamai. Jei taip yra, jie po truputį augs pagal vidinį poreikį.